Žarnyno vėžys yra bendras terminas, kuriuo dažniausiai apibūdinamas storosios žarnos sienelėje pradėjęs augti piktybinis navikas. Tai – žarnoje atsirandantis pakitusių gleivinės ląstelių dauginimasis.

Vėžys kartais gali išaugti ir plonojoje žarnoje (plonajame žarnyne), tačiau plonosios žarnos vėžiu žmonės serga palyginti retai.

Piktybinis vėžys žarnos gleivinėje atsiranda iš priešvėžinio susirgimo – polipo, kuris per kelerius metus iš gerybinio darinio gali virsti piktybiniu.

Polipai – tai mažos ataugos ant vidinių storosios žarnos (gaubtinės ir tiesiosios) sienelių.

Žmonės paprastai jų nejaučia, jie dažnai nesiekia nė centimetro, bet gali užaugti ir iki kelių centimetrų. Vieniems išauga tik po vieną polipą, o kitiems – ir po kelis. Nors dauguma storosios žarnos polipų netampa vėžiu, praktiškai visi storosios ir tiesiosios žarnos vėžiai prasideda nuo šių darinių. Pradžioje šie dariniai vystosi kaip gerybiniai, vėliau, dalis jų gali virsti piktybiniais.

Dauguma storosios ir tiesiosios žarnos navikų yra „tylūs“. Jie auga lėtai ir dažnai nesukelia simptomų. Simptomai paprastai pradeda pasireikšti jau gerokai pažengus ligai.

Žarnyno vėžys. Simptomai

Ankstyviausias storosios žarnos vėžio požymis gali būti kraujavimas.

Dažnai navikai kraujuoja labai negausiai, o kraujavimo įrodymai randami tik atliekant cheminius išmatų tyrimus. Tai vadinama slaptu kraujavimu, o tai reiškia, kad ne visada kraujavimas matomas plika akimi. Kai navikai išauga didesni, jie gali pakeisti tuštinimosi dažnį ar išmatų konsistenciją, sukelti žarnų nepraeinamumą. Pažengus procesui simptomai ryškėja, todėl gali pasireikšti:

• užsitesę vidurių užkietėjimai, viduriavimai ar nevisiško išsituštinimo jausmas;
• plika akimi pastebimu krauju ant išmatų;
• pilvo pūtimu ar pilvo skausmais;
• gumbu išangėje ar tiesiojoje žarnoje;
• svorio netekimu be priežasties;
• mažakraujyste;
• dažnu noru tuštintis;
• nuolatiniu nuovargiu.

Minėtus simptomus asmuo gali patirti ir dėl kitų ligų, nebūtinai dėl žarnyno vėžio – t.y. dėl hemorojaus, infekcijos ar uždegiminės žarnų ligos. Jei esate jaunas (-a), tuomet kraujavimas iš išeinamosios angos, perštėjimas ir skausmas tuštinantis – greičiausiai ne žarnyno vėžio, o tik hemorojaus požymiai.

Kartais žarnyno vėžys gali sukelti žarnų nepraeinamumą (žarnų obstrukciją). Šiai ligai būdingi simptomai:

• pykinimas;
• dieglių pobūdžio pilvo skausmai;
• vidurių pūtimas;
• vidurių užkietėjimas.

Dažniausiai žarnyno vėžys išsivysto vyresniems nei 50 metų žmonėms. Jeigu žarnyno vėžys diagnozuojamas ankstyvosiose stadijose, didelė tikimybė, kad jį pavyks išgydyti.  Kuo labiau vėžys įsisenėjęs ir uždelstas, tuo mažiau vilties jį išgydyti. Gydymas dažnai gali sulėtinti vėžio augimą.

Kada kreiptis į gydytoją?

Kreipkitės į savo šeimos gydytoją, jei turite 1 ar daugiau žarnyno vėžio simptomų ir tai jau tęsiasi ilgiau nei 4 savaites.

Nustačius storosios žarnos naviką, būtina specialisto gydytojo koloproktologo konsultacija.

Žarnyno vėžio priežastys

Žarnyno būklę neigiamai veikia ir jame patologinius procesus skatina šie veiksniai:

• žalingi mitybos įpročiai (raudonos mėsos, ypač paruoštos aukštoje temperatūroje dažnas vartojimas, gyvulinės kilmės riebalų perteklius maiste, augalinės kilmės skaidulų turtingo maisto trūkumas);
• žarnyno vėžiu dažniau serga antsvorio turintys ar nutukę žmonės;
• rūkymas;
• fizinis neveiklumas. Fizinis neaktyvumas padidina riziką susirgti žarnyno vėžiu;
• alkoholio vartojimas;
• didesnė tikimybė susirgti storosios žarnos vėžiu asmenims, jau sirgusiems šiuo vėžiu bei moterims, sirgusioms kiaušidžių ar gimdos vėžiu;
• genetinis paveldimumas. Jei šeimoje būta šio vėžio atvejų, tikrinami ir jaunesni asmenys.

Storosios žarnos vėžio diagnostika

Paprastai gydytojas proktologas pirmiausia apžiūri ir apklausia pacientą. Vėžiui diagnozuoti prireikia vieno ar keleto tyrimų.

Pagrindinis ir informatyviausiais tyrimas nustatant storosios žarnos naviką kolonoskopija su biopsija.

Kolonoskopija

Kolonoskopijos metu tiriamas storosios žarnos ilgis. Oras į storąją žarną pumpuojamas per lanksčią vamzdelį, kuris įkišamas į išangę. Vamzdžio gale esanti kamera leidžia Jūsų gydytojui ieškoti pakitusio audinio, kurio dalis paimama tolesniam tyrimui.

Lanksčioji sigmoidoskopija

Procedūra panaši į kolonoskopiją, Skiriasi tik tuo, kad lankstus  endoskopas  trumpesnis, jis įstumiamas tik į tiesiąją ir riestinę žarną.

Biopsija

Šis tyrimas reikalingas diagnozei patvirtinti. Biopsija – tai audinio gabalėlio paėmimas iš kurio nors organo bei mėginio mikroskopinis tyrimas ieškant pakitusių ląstelių. Kolonoskopinio ar sigmoidoskopinio tyrimo metu gydytojas gali paimti biopsiją iš bet kurio pakitusio audinio. Tai padaroma į šoninį kolonoskopo ar sigmoidoskopo kanalą įvedus ploną instrumentą, užsibaigiantį mažomis žnypliukėmis, kuriomis paimamas audinio gabalėlis.

Kompiuterinė tomografinė kolonografija

Tai storosios žarnos ertmės tyrimas rentgeno spinduliais, kai tomografu nuskenuojama daug gaubtinės ir tiesiosios žarnos vaizdų, kuriuos kompiuterio programinė įranga sujungia į vientisą vaizdą, ir jame matyti ar ant tiesiosios ir gaubtinės žarnos sienelių yra polipų bei kitokių neįprastų darinių.

Rentgeno tyrimas

Tai vienas iš būdų, naudojant nedidelį kiekį rentgeno spindulių, nuskenuoti vidaus organus. Šis tyrimas gali padėti aptikti naviką. Rentgeno aparatu daromos gaubtinės ir tiesiosios žarnos nuotraukos.

Bario klizma

Paprastose rentgeno nuotraukose tiesioji ir gaubtinė žarna labai neryškios. Apatinio virškinamojo trakto vaizdas išryškėja atlikus bario klizmą (kontrastinio bario tirpalo įpurškiama į tiesiąją žarną, tirpalas sudrėkina tiesiosios ir gaubtinės žarnos sieneles, ir žarnų kontūrai rentgeno nuotraukose išryškėja).

Pozitronų emisijos tomografija

Tai dar vienas būdas nuskenuoti vidaus organus ir audinius. Pacientui suleidžiamas nedidelis kiekis radioaktyvaus preparato, kurio sudėtis panaši į gliukozės. Šį preparatą pasisavina daugiausiai energijos naudojančios ląstelės. Gliukozės apykaita vėžio ląstelėse aktyvesnė, todėl jose kaupiasi daugiau radioaktyvios medžiagos. Skeneris, fotografuodamas vidaus organus, aptinka radioaktyvias sankaupas.

Kraujo tyrimai

Kraujo mėginys gali būti tiriamas siekiant nustatyti, ar kraujyje nepadaugėjo tam tikrų  baltymų, nes pakilęs baltymų lygis – agresyvaus arba išplitusio į kitus organus vėžio požymis. Ištyrus, kiek kraujyje yra raudonųjų kraujo kūnelių, galima pasakyti, ar vėžys sukelia kraujavimą.

Slapto kraujavimo išmatose tyrimas

Šiuo tyrimu nustatoma, ar išmatose yra plika akimi nematomo kraujo. Kraujavimą gali sukelti žarnyne išsivystęs vėžys.

Žarnyno vėžio gydymas

Didžiąją dalį storosios žarnos polipų galima pašalinti atliekant įprastinės kolonoskopijos metu su po to sekančiu histologiniu ištyrimu.

Didesnės apimties navikai šalinami operacijos metu. Jei vėžys nustatomas ankstyvosiose stadijose, ligą galima išgydyti chirurginiu būdu. „Pažengusių“ vėžių atvejais, gydymas vyksta atsižvelgiant į jų vietą ir išplitimą.

Gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžiui gydyti taikomi šie metodai:

• chirurginis gydymas (operacija);
• chemoterapija (gydymas specifiniais priešvėžiniais vaistais);
• spindulinė terapija (gydymas jonizuojančiąja spinduliuote);
• biologinė terapija.

Dažnai skiriamas ir sudėtinis gydymas, t.y., ligoniui vienu metu taikoma chemoterapija ir spindulinė terapija.

Gydymas labai priklauso nuo vėžio stadijos ir jo lokalizacijos, taip pat nuo paciento amžiaus ir sveikatos.

Labai svarbu gydymo galimybes ir metodus aptarti su savo gydytoju. Toks pokalbis tikrai padėtų suprasti, kodėl siūlomas būtent toks gydymo planas ir kokio poveikio galima tikėtis iš gydymo.

Mitybos ir fizinio aktyvumo rekomendacijos

Sveikstantiems po sunkaus vėžio gydymo pacientams jėgas atgauti padeda maistas, kuriame gausu šviežių vaisių ir daržovių bei kitų neperdirbtų, mažai riebalų turinčių produktų. Maistinga mityba taip pat gali sumažinti širdies ligų, aukšto kraujospūdžio, nutukimo ir diabeto riziką.

Be to, naujausi tyrimai rodo, kad kai kuriems žarnyno vėžį pergyvenusiems ir sveiką mitybą pasirinkusiems žmonėms gali sumažėti vėžio pasikartojimo rizika ir pailgėti gyvenimo trukmė. Nors daugelis šių tyrimų susiję su krūties vėžiu, tačiau mokslininkai pastebėjo, kad sveikas maistas taip pat gerai veikia ir sveikstančius po gaubtinės žarnos vėžio ir prostatos vėžio pacientus.

Daugelio ekspertų nuomone tie patys maisto produktai, kuriuos rekomenduojama vartoti siekiant išvengti vėžio, gali apsaugoti ir nuo vėžio pasikartojimo.

Rekomenduojama valgyti daugiau augalinės kilmės maisto (vaisių, daržovių, neskaldytų grūdų), liesos mėsos ir neriebių pieno produktų, tačiau geriau vengti raudonos mėsos ir perdirbtų produktų.

Taip pat reguliari fizinė mankšta net iki 50 proc. mažina vėžio atsinaujinimo riziką.

Keletas patarimų, kaip pradėti mankštintis:

• jei ilgai nesportavote ir nesimankštinote, pradėkite nuo 10 min. pasivaikščiojimo ir laiką kasdien ilginkite;
• fizinius pratimus siekite su kasdieniais darbais: eikite į parduotuvė pėsčiomis, nesinaudokite liftu, o lipkite laiptais arba automobilį palikite toliau nuo namų durų;
• darykite pratimus žiūrėdami televizorių ar klausydamiesi muzikos;
• susiraskite mankštos partnerį ar grupę, kurie Jus motyvuotų ar suteiktų draugišką pagalbą.

Jeigu kankina nuovargis, mankštinkitės tada, kai turite daugiausiai energijos.